Kol kas pas mus pastatų energinio naudingumo sertifikavimas dažniausiai yra tik formali procedūra. Būrys ekspertų turi nemažai kabinetinio darbo, o vartotojams naudos nedaug. Kita vertus, siekti didesnės energinio sertifikavimo naudos neskatina ir patys vartotojai.

Ką ir kodėl reikia sertifikuoti

Daugelis sutaria, kad didėjantis energijos naudojimas ir aplinkos tarša – viena iš didžiausių XXI amžiaus žmonijos problemų. Europos Sąjungoje apie 40 proc. sunaudotos energijos tenka pastatams. Atsižvelgdama į tai ir siekdama sumažinti energijos sunaudojimą, ES priėmė direktyvą „2002/91/EB dėl pastatų energinio naudingumo“. Joje pažymima, kad visos ES valstybės narės turi užtikrinti, kad, kai pastatai statomi, parduodami ar išnuomojami, savininkui būtų išduodamas energinio naudingumo sertifikatas arba kad savininkas jį išduotų būsimam pirkėjui ar nuomininkui.

Pastatų energinio naudingumo sertifikavimo tvarka numatyta atskirame Lietuvos Respublikos statybos techniniame reglamente STR 1.02.09:2005. Pagal šį reglamentą visi pastatai padalyti į septynias energetinio naudingumo grupes – A, B, C, D, E, F, G. A klasė nurodo energiškai labai efektyvų pastatą, G klasė – labai neefektyvų.

Dabar Lietuvoje pastatų energinio naudingumo sertifikavimas privalomas:

Ø  Naujai statomiems pastatams;

Ø  Parduodant, išnuomojant pastatus – pirkėjui ar nuomininkui pageidaujant;

Ø  Didesniems kaip 1000 kv. m naudingojo vidaus patalpų ploto viešbučių, administracinės, prekybos, paslaugų, maitinimo, transporto, kultūros, mokslo, gydymo ir poilsio paskirties pastatams.

Išimtis – pastatai, pripažinti istorinio paveldo objektais, religinio pobūdžio pastatais, laikinais arba vasarnamių tipo pastatais, taip pat tokie pastatai, kurių šildomas plotas ne didesnis kaip 50 kv. m.
Pastatų energetinio naudingumo reikalavimų reikia griežtai laikytis statant naujus pastatus, nes pripažįstant pastatus tinkamus eksploatuoti vertinama, ar jie pagal bendras energijos sąnaudas atitinka C klasės reikalavimus.
Pastatai, kuriuose naudojamas plotas sudaro daugiau kaip 1000 kv. m ir kuriuose atliktas kapitalinis remontas, turi atitikti D klasę.
Pastatams, kurie deklaruoti pardavimui arba nuomojami, nėra keliami energinio naudingumo reikalavimai.

Kas sertifikuoja

Pastatų energinio naudingumo sertifikavimą atlieka tiktai specialiai parengti specialistai – ekspertai. Sertifikavimo ekspertas privalo turėti ne mažesnę kaip 3 metų darbo vienoje iš statybos sričių patirtį ir ne mažesnę kaip 3 pastatų energinio naudingumo skaičiavimo patirtį, turi būti baigęs pastatų energinio naudingumo sertifikavimo mokymo kursus ir turėti kursų baigimo pažymėjimą. Mokymo kursus organizuoja Aplinkos ministerijos paskirtoji mokymo organizacija pagal aplinkos ministro patvirtintą mokymo programą.
Ekspertas aprūpinamas specialiai sudaryta pastatų energetinio naudingumo vertinimo programa, pagal kurią atliekami skaičiavimai. Pastato energetinio naudingumo sertifikatas internetu registruojamas ministerijos sertifikatų duomenų bazėje. Ministerija kontroliuoja išduodamų sertifikatų kokybę ir, jeigu ji nepatenkinama arba atsiranda skundų, ekspertams laikinai draudžiama dirbti šioje srityje.

Ką skaičiuoja ekspertai
Atliekant sertifikavimą suskaičiuojamos suminės energijos sąnaudos, kurias sudaro:

Ø  šilumos nuostoliai per pastato atitvaras: grindis, rūsio ir lauko sienas, langus, lauko duris, perdangas, besiribojančias su išore (balkonai ir t. t.);

Ø  šilumos nuostoliai per pastato šilumos tiltelius;

Ø  šilumos nuostoliai dėl lauko durų varstymo;

Ø  šilumos nuostoliai dėl pastato vėdinimo;

Ø  šilumos nuostoliai dėl viršnorminės išorės oro infiltracijos per langus ir duris;

Ø  šilumos pritekėjimai iš išorės (saulės šiluma ir kt.);

Ø  Vidiniai šilumos išsiskyrimai (žmonių išskiriama šiluma);

Ø  metinis elektros energijos sunaudojimas;

Ø  metinės energijos sąnaudos karštam vandeniui ruošti;

Naudojant reglamentuotą metodiką apskaičiuojamas pastato (pastato dalies) kvalifikacinis rodiklis C, kuris parodo skaičiuojamųjų energijos sąnaudų santykį su norminiu. Pagal šį rodiklį pastatai ir suskirstyti į klases:

Ø  A klasė, jei C < 0,5;

Ø  B klasė, jei 0,5 £ C < 1;

Ø  C klasė, jei 1 £ C < 1,5;

Ø  D klasė, jei 1,5 £ C < 2;

Ø  E klasė, jei 2 £ C < 2,5;

Ø  F klasė, jei 2,5 £ C < 3;

Ø  G klasė, jei C ³ 3 .

Išduodamas pastato energinio naudingumo sertifikatas – Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos nustatyta tvarka išduotas sertifikatas, kuriame pagal STR 2.01.09:2005 „Pastatų energinis naudingumas. Energinio naudingumo sertifikavimas“ reikalavimus įvertintas pastato energijos suvartojimas ir nurodoma energinio naudingumo klasė.

Apie pagrindinius nesklandumus sertifikuojant pastatus papasakojo pastatų energinio sertifikavimo ekspertas Rolandas Samajausku. Jis išskyrė keletą pagrindinių problemų.

Informacijos trūkumas

Dažnai statytojas, pirkėjas ar nuomininkas net nėra girdėję apie tokį sertifikavimą, nežino, kam jis reikalingas. Net ir žinantys žmonės dažnai negali tiksliau paaiškinti, kiek kokybiškai A klasės pastatas geresnis negu C klasės. Juolab kad ne visuomet reiškia, kad aukštesnės klasės pastatas naudos mažiau energijos. Vienas iš pavyzdžių: du namai, pirmas su 100 proc. stiklinėmis sienomis, antras – su 80 proc. sienų ir 20 proc. langų. Kadangi pirmojo namo langų plotas sudaro daugiau nei 25 proc. sienų ploto, pagal STR 2.05.01:2005, jo langų šilumos perdavimo koeficientas turi būti maksimaliai 1,3 W/ (kv. m K). Tačiau pastato savininkas pasirinko geresnius langus su 1,1 W/(kv. m K) koeficientu. Tuo tarpu antrojo namo savininkas įstatė ir langus, ir sienas atitinkančius norminius reikalavimus, t. y. langų šilumos perdavimo koeficientas – 1,6 W/(kv. m K), sienų – 0,20 W/ (kv. m K). Kadangi energinio naudingumo klasės nustatomos pagal tai, kiek pastatas suvartoja energijos, palyginti su pastatu, turinčiu normines atitvarų šilumos perdavimo koeficientų reikšmes, vadinasi, pirmasis pastatas atitiks B klasę, o antras pateks į C klasę, nors vartos bemaž dvigubai mažiau energijos.

SVARBU

Visuomet reikia atkreipti dėmesį ne vien į energinio naudingumo klasę, bet ir į skaičiuojamąsias sumines energijos sąnaudas pastato ploto kvadratiniam metrui, kurios nurodomos pastato energinio naudingumo sertifikate.

Sertifikavimas tik dėl popieriaus

Šia procedūra visiškai nesiekiama išsiaiškinti tikrosios pastato būklės ir ištaisyti galimas klaidas. Šią problemą Rolandas Samajauskas nurodė, kaip vieną iš pagrindinių. Dažniausiai sertifikavimas atliekamas vien tam, kad projekto plėtotojas ar kitas užsakovas gautų popierėlį. Visi pastato skaičiavimai atliekami pagal projektą, dažnai net nesivarginama atvykti į vietą. Išduodamas popierius, kuris reikalingas pripažįstant pastatą tinkamu eksploatuoti, bet vargu ar galintis ką nors tikra pasakyti apie realias pastato energijos sąnaudas.

Anot R. Samajausko, daugiausia naudos duoda ne pats sertifikatas, o realus pastato inspektavimas jo statybos metu. Tuo metu dažniausiai daromi keli matavimai – pastačius sienas, stogą, jį apšiltinus, sudėjus langus, tada apšiltinus fasadą ir grindis, tuomet galutinis, atlikus apdailą. Atliekami šilumos laidumo ir pastato sandarumo tikrinimai parodo vietas, per kurias daugiausiai pasišalina šilumos, ir kol dar nepadaryta apdaila, galima be didesnio vargo trūkumus pašalinti.

Kaip žinome, daugiausia problemų kelia montavimo klaidos ir šilumos nuostoliai dėl nesandarumo, vien dėl jų pastatas gali prarasti beveik dvigubai daugiau šilumos, palyginti su sandariu. O kartais būna ir taip, kad tiesiog nepakanka šildymo sistemos galingumo palaikyti reikiamą temperatūrą, ypač šaltuoju metų laiku. Taigi geriau pagalvojus išlaidos tokiems patikrinimams atsiperka su kaupu. Matavimus galima atlikti bet kuriuo metų laiku. Galimi įvairūs metodai, pavyzdžiui, pastatą prileidus dūmų ir jame padidinus slėgį matyti vietos, kur jie labiausiai skverbiasi į išorę, pastate sumažinus slėgį matyti pritekėjimai iš lauko, termovizinės nuotraukos ir kt.

Atsainus pirkėjų požiūris

Statistinis lietuvis, mokėdamas keletą ar kelias dešimtis tūkstančių litų už naudotą automobilį, nepagaili poros šimtų litų už jo tikrinimą autoservise, tačiau pirkdamas už keletą šimtų tūkstančių litų namą, pagaili tų pačių poros šimtų, jie jam dažnai atrodo kaip nereikalingos išlaidos. Buto energinio naudingumo sertifikatas kainuoja apie 200 litų, individualaus namo – apie 300. Papildomi matavimai vietoje, pasak R. Samajausko, apie 200–300 litų.

Statytojų aplaidumas ir netobulas reglamentas

Ne visada statybos metu samdomas techninis prižiūrėtojas, kuris kontroliuotų statybos procesą, priimtų atliktus darbus, tikrintų naudojamas medžiagas. Taip pridaroma klaidų, paskui už jas nėra kam atsakyti, pastatas atiduodamas eksploatuoti patepus reikalingus asmenis arba visai nepriduodamas. Tokiu atveju sertifikatas neduoda jokios naudos, o yra tik pinigų išmetimas į balą.

Kadangi sertifikavimo procesas yra nesenas, pasitaiko neapibrėžtumų techninėje įstatyminėje bazėje dėl įvairių koeficientų naudojimo ir t. t.

Pasitaiko atvejų, kai meluojama, norint pagražinti pastato charakteristikas. Taip iškyla meluojančios pusės atsakomybės klausimas. Pastato savininkai atsakingi už teisingų duomenų pateikimą sertifikuotojui, o sertifikavimo specialistas – už teisingus skaičiavimus, kadangi suklydęs jis laikinai praranda teisę vykdyti sertifikavimo veiklą.