Turbūt kiekvienas įsitikinęs, kad seno buto remontui reikia krūvos pinigų. O jeigu jų nėra, o gyventi norisi gražiai? Pasirodo, sugebėjus įžvelgti grožį netgi apsilupinėjusiose sienose ir tinkamai jį parodžius, galima sukurti interjero harmoniją, kuriai nereikia brangių medžiagų ir daiktų.

Paryškinti tai, kas yra

Matyti žavesio laiko nugludintuose daiktuose, juolab jei jie nėra antikvarinės vertybės, greičiausiai gali ne  kiekvienas. Ir retas kuris geba tą grožį atskleisti, prikeldamas juos naujam gyvenimui. O jei tai pavyksta padaryti dar ir minimaliomis sąnaudomis, tai išvis puiku! Architektės Marijos Digrytės butas Vilniaus  Užupio rajone naujomis spalvomis sušvito  tiek dėl originalių idėjų, tiek ir dėl to, jog architektė jas įgyvendino savomis rankomis.

Pasak interjero autorės, taip susiklostė, kad keletą metų puoselėtus remonto planus ir jau numatytus finansavimo šaltinius sujaukė ekonominė situacija. Tad teko rinktis – arba nieko nedaryti, arba daryti tai, kas suplanuota, bandant „sutilpti“ į du tūkstančius litų. Buvo pasirinktas antrasis variantas, kurio įgyvendinimui prireikė šešių mėnesių. Pagrindinė užduotis, atnaujinant patalpas, buvo maksimaliai išnaudoti jau esamus ir tinkamus interjero elementus, juos atnaujinant, modifikuojant ar tiesiog paliekant tokius kokie yra, tik  papildant originaliomis detalėmis.

Odė sienai

Žengiame į atokiausią buto kambarį – miegamąjį.  Prieš akis – tarsi kokia freskų mozaika ar koliažas, skirtingų laikmečių sienų dekoro elementais išmarginta  siena. „Tiesiog kultūrinis skuoksnis“, - šypteli šeimininkė. 

Pradžioje tokio sienų dekoro architektė nebuvo numačiusi, tačiau sužavėta šio spalvų ir faktūrų žaismo, galiausiai nusprendė taip ir palikti jas „užkonservavusi“ - padengusi  akriliniu laku.
Ryškūs intensyviai mėlynos spalvos lopinėliai buvo palikti su perspektyva  kada nors atidengti didesnius plotus, galbūt padiktuosiančius spalvos motyvą naujoms interjero detalėms ir akcentams.

 Banginis

Šalia Marijos miegamojo puikuojasi „Mato chata“. Taip sūnus pavadino savo kambarį – apie tai skelbia užrašas kreida ant durų, dengtų  specialiais mokyklinių lentų dažais. Jais taip pat išdažytos ir durys į miegamąjį. Žaismingi, interjerą pagyvinantys užrašai ir piešiniai kreida kartais pasipildo naujais, priklausomai nuo progos -  įkurtuvių, Velykų ar kitų.

Sūnaus kambaryje žvilgsnis pirmiausiai krypsta grindų link. Ryškus šio kambario akcentas – kontrastingų spalvų stilizuota banginio figūra. Trafareto pagalba ant grindų perkeltas piešinys - alternatyva kilimui, kurio dėl anksčiau minėtų priežasčių buvo atsisakyta. Banginio spalvų derinys atkartotas ir dekoruojant kambaryje esančią medinę taburetę. Taip išlaikytas stiliaus vientisumas.

Paslėptos nišos ir knygų paslaptis 

Svetainėje išlikusias čia kadaise buvusių krosnių nišas Marija išnaudojo kaip patogią erdvę drabužiams sukabinti. Tiesa, nepakankamą nišų gylį teko kompensuoti viršuje įrengus lentyną, prie kurios buvo išradingai pritvirtinti užuolaidų bėgeliai. Taigi, nišos liko paslėptos. Po tokia pat paslapties skraiste tūno ir ant priešais esančios sienos lentynose išdėliotos knygos. Taip buvo išnaudota erdvė abipus lango, po užuolaidomis.

Svetainėje taip pat galima įvertinti architektės profesionalumą, kai, tinkamai panaudojus spalvas ir jų derinius, pakoreguojama erdvė.  Medines grindis, kurios buvo atrastos nuplėšus senas grindų dangas, Marija nudažė pakaitomis baltais ir gelsvais tonais, taip vizualiai praplėsdama gana siaurą svetainės tūrį.  Balta spalva nudažius ir sienas  erdvė gana žymiai prasiplėtė  – vietos dabar atrodo daug daugiau nei yra iš tiesų.   

Šviesa kitaip

Kokie būna šviestuvai? Pirktiniai, kurie vėlgi gali būti pigūs ir brangūs, stilingi ir nelabai, kokybiški  ir „vienkartiniai“.  Visai kita kategorija – savo rankų darbo šviestuvai, kurie vienareikšmiškai būna originalūs  ir mieli. Pastarasis pasirinkimas, galvojant apie apšvietimą, architektei buvo arčiausiai širdies. Ji paprasčiausiai spaustukais „sukabino“ keliolika kaitrinių lempučių – originalu, įdomu, pigu. Be to,  prasmingai panaudotos  antrinės žaliavos.

Galėtume paminėti dar vieną kategoriją daiktų, kurių apstu šiame bute. Tai  baldai, kurie buvo kažkieno dovanoti-atiduoti arba tiesiog „gyvenę“ čia ligšiol, taip pat ir šviestuvai. Vienas jų, besipuikuojantis  miegamojo palubėje, smagiai žiba kristalų imitacijomis bei kitomis žvilgančiomis detalėmis. Pasak Marijos,  tiesiog linksmas šviestuvėlis iš „skladuko“.

Garsas

Virtuvės sienoje įtaisyta miela interjero detalė - kažkada įkurtuvių proga padovanotas varpelis, šiuo metu yra įgavusi ne tik puošybos, bet ir praktinę funkciją. Jo skambtelėjimas skelbia, kad atėjo metas pasistiprinti. „Garsas pakankamai čaižus, tad, kai reikia, nustelbia visus TV ir kompiuterio garsus, kuriuose sūnus būna paskendęs“, – juokiasi Marija.

Šalin duris!

Kartais tokio tipo senuose pastatuose pasitaiko nelabai patogių išplanavimų. Ir šiame bute pora nedidelių patalpėlių - dušas ir tualetas, buvo tarsi kokie labirintai su kliūtimis. Nepatogiai varstomos durys trukdė laisvai judėti, tad buvo buvo paskelbtas nuosprendis  – šalin duris! Erdvei  pralaisvėjus tereikėjo  atskirti asmeninę zoną, kuriai pridengti Marija panaudojo lengvo audinio užuolaidėlės.

Prikelti naujam gyvenimui

Niekur kitur neradęs vietos  TV stalelis virtuvėje  buvo prikeltas naujam gyvenimui – pavirto vadinamąja „sala“. Neišvaizdi jo nugarėlė uždengta organinio stiklo lakštu, ant kurio prilipdytas lipdukas su augalų motyvais. Atviromis lentynomis besižavinti šeimininkė pastarąsias pasigamino  iš  sulūžusios lovos šoninių dalių. Ant sienos kabanti spintelė, pradžioje neatitikusi bendros spalvų gamos, buvo nudažyta mokyklinių lentų dažais. Kreida išvingiuotas  užrašas skelbia apie tai, kas sudėta spintelės viduje. Po darbastaliu Marija „įtaisė“ nedidelį šaldytuvą, kuris nė nepastebimas, kadangi  apdailintas medžiu (tokius kažkada gamino). Jis, kaip ir ryškiais dažais nudažytos laukujos durys, bei virtuvės „sala“, papuošti augaliniu dekoru, kuris jungia į stilingą visumą šioje patalpoje esančius elementus.