Paprasčiausia ir mažiausiai pretenzinga sienų apdaila – lygus vienspalvis dažymas. Tačiau siekiant originalumo naudojami dažymo būdai, kuriais galima išgauti įvairių efektų: sienos dekoruojamos dekoratyviniais dažais, glaistu ar tinku. Tačiau atkreipiame dėmesį, kad tokios puošybos sėkmę lemia tiek technologijos reikalavimų laikymasis, tiek meninė dekoratoriaus gyslelė.

Dekoratoriaus profesionalumas

Daugelis mano, kad sienų dekoravimas – labai brangus apdailos būdas. Iš tiesų jo kaina priklauso nuo darbo ir medžiagų kainos – pasirinkto medžiagų gamintojo, išeigos, papildomų medžiagų. Sienų dekoravimo kainos svyruoja nuo 80 iki 150 litų už kv. m, meninės kompozicijos, autorinės freskos dar brangesnės. Tačiau pasirinkus tokį brangų apdailos būdą labai svarbu suvokti, kad jo sėkmę lemia ne kaina, o dekoratoriaus profesionalumas. Būsto šeimininkas turėtų pasidomėti dekoratoriaus kompetencija, ankstesniais darbais, pasikonsultuoti su interjero dizaineriu ar architektu.

Vientisumo siekis

Geriausia, kai interjero apdailos projektą parengia interjero dizaineris. Kai toks nesamdomas, ši užduotis paprastai patikima dekoratoriui.

Kadangi toks apdailos būdas ne tik brangokas, bet ir ilgaamžis, prieš atiduodant sienas dekoratoriaus žinion, būtina patiems viską kruopščiai įvertinti: būsimo interjero idėją, įsiklausyti į šeimos narių nuomonę, pagalvoti apie patalpos paskirtį ir aplinką. Pasirinktas puošybos sprendimas turi derėti su bendrąja interjero koncepcija, namo stiliumi, jo aplinka. Jeigu dekoravimas nedera prie bendrojo konteksto, nėra spalvų harmonijos, pernelyg marga, gali būti, kad jūsų sienų puošimas artėja prie kičo.

Siekiant vientisumo dekoravimas siejamas su kitomis interjero detalėmis – plytelėmis, akmens, medžio elementais ar kt. Kartais dekoratyvinės apdailos būdą padiktuoja pati aplinka. Svarbu jausti saiką: puošyba neturi varginti ar užgožti interjero.

Jeigu dekoravimą papildo autorinė tapyba, piešinių ar ornamentų potėpiai, motyvai turi tarsi išplaukti iš pačios faktūros, į ją įsilieti.

Dekoruojamos erdvės, plokštumos, objektai

Dažniausiai dekoruojamos individualių namų svetainės ar kitos patalpos, viešosios erdvės, naujų ar senų butų sienos. Bendrovės „Dekoro centras“ vadovės Jūratės Mėdžiuvienės nuomone, dažniausiai naudojamos Veneziano, Marmorino technikos yra elegantiški subtilūs būdai ir tinka tiek klasikiniam, tiek moderniam interjerui. Puošyba itin dera senamiesčių patalpose. Tiesa, ankštoms patalpoms dekoravimą rinkti reikia labai atsargiai. Geriausia tokiu atveju jį naudoti nebent fragmentiškai – ant sienos, lubų, nišoje ir pan.

Gali būti dekoruotos visos sienos ar viena iš jų, formuojami tam tikri fragmentai ant sienų ar lubų –kaip paveikslai ar ornamentai.

Jeigu ant sienų formuojamas reljefinis raštas, jo motyvus galima išdėstyti aplink šviestuvą, lubų kampuose ar kitur. Kartais patalpoje dekoruojami tik atskiri objektai – židinys, nišos ar sienelės.

Sienos ar lubos gali būti puošiamos ir freskomis: pagal autentišką freskos techniką suformuoti ant drobės paveikslai tvirtinami prie paviršiaus ir apipavidalinami specialiomis dekoratyvinėmis dangomis. Vizualiai jos nesiskiria nuo tikro piešinio ir suteikia namams autentišką stilių. Piešinių siužetai gali būti tiek senoviniai, tiek modernūs. Tai vienetiniai ir išliekamąją vertę turintys darbai. Sienų puošybai naudojamos ornamentinės juostos su klasikiniais, geometriniais ar augaliniais motyvais.

Estetiška ir praktiška danga

Dekoratyvinės dažų dangos, tiek glaistomos, tiek tinkuojamos, yra praktiškos eksploatacijos požiūriu. Jas galima naudoti drėgnose patalpose, bet tik ten, kur nesiliečia su vandeniu (vonioje, virtuvėje), taip pat patalpose, kur lankosi daug žmonių (holuose, svetainėje ar laiptinėje).

Faktūra, priklausomai nuo atitinkamos puošimo technikos ar meistro sumanymų, gali būti dengiama vašku, specialiu laku ar glazūra. Vaškas suteikia paviršiui blizgesio, apsaugo nuo drėgmės ir saulės. Jis ant sienos tepamas mentele, teptuku ar skudurėliu, o poliruojama pirštine ar vilnonio audinio skiaute.

Dažų gamintojai siūlo daug medžiagų, kurių pagalba sukurtai faktūrai galima suteikti įspūdingų efektų. Pavyzdžiui, vaškui nuspalvinti siūloma daug skirtingų pigmentų. Paviršius, vaškuotas aukso, sidabro ar kitos spalvos milteliais spalvintu vašku, atrodo gyvesnis, prabangesnis. Labai platus glazūrų spalvų pasirinkimas – nuo skaidrios, silpno blizgesio iki žibančių metalo, aukso, sidabro, bronzos, vario ir kitų atspalvių. Taip pat galima naudoti perlamutro ar blizgančius vaivorykštės spalvų dažus arba kuriančius šviesos tamsoje efektą.

Efektus išgauti padeda dekoratyviniai dažai Metallic, Soft sand, Perlescent, Velvet, Crackle glaze ir kt. Prabangių medžiagų (šilko, veliūro ir pan.) tekstūroms kurti naudojami perlamutriniai dekoravimo dažai. Norint sukurti senovinį kambario interjerą naudojami įtrūkius (angl. crackle) imituojantys dažai. Paprastai dažų gamintojai pateikia ir dažymo technologijos aprašą.

SVARBU

Kadangi modeliuojami dispersiniai dažai gana greitai kietėja, dominuojančią faktūrą reikia kurti be pertraukos iki galutinio potėpio.

Kai dengiama glazūra, ant sienos užtepti dažai, specialus spalvintas lakas ar glazūra, kuriant tekstūrą modeliuojama pasirinktais įrankiais (kempinėle, punktyravimo šepečiu ir pan.) ir dirbama paprastai 1 kv. m ploteliais: kiekvienas pradėtas sienos plotelis turi būti baigtas vienu ypu. Kadangi medžiagos gana greitai džiūsta, darant ilgesnes pertraukas gali atsirasti dėmių ir kitokių sienos vaizdą gadinančių defektų.

Nuo glotnaus iki reljefinio paviršiaus

Veneziano ir Marmorino – vienos iš sudėtingiausių dekoravimo technikų, nes reikia išgauti idealiai lygų marmurą imituojantį paviršių.

„Manau, kad meistras, turintis gerų glaistymo įgūdžių, pajėgus išgauti tokį lygumą. Svarbu kruopščiai, pagal technologinius reikalavimus padaryti visus darbus, ypač jei nereikia derinti spalvų, kai naudojama tik viena. Tokį darbą gali atlikti kruopštus apdailininkas – dekoratorius, jam nebūtini meniniai polinkiai ar išsilavinimas. Bet patirtis būtina. O struktūriniam paviršiui išgauti, manau, būtinas estetikos pojūtis, menininko gyslelė, nes reikia suderinti spalvas, suvokti reljefo pobūdį ir poveikį“, – sako J. Mėdžiuvienė.

Faktūros šiurkštumas ir reljefiškumas priklauso nuo pasirinktos dekoro technikos, naudojamų medžiagų sudėties, glaisto ar tinko sudėtyje esančio užpildo rupumo. Pavyzdžiui, prancūziškais Povence celiuliozės pagrindu gaminamais tinkais galima sukurti šiltą, malonų liesti reljefinį paviršių, o mineraliniais dekoratyviniais tinkais išgautos faktūros paprastai būna šiurkštesnės, gruoblėtos. Itališkuose Fai decor dažuose yra smulkių kalkių granulių, todėl šiais dažais dengtos sienos daro šerkšno įspūdį. Toks sienos dekoras liaudyje vadinamas sniegeliu.

Sienos faktūrai formuoti gali būti naudojami glaistai (spalvoti arba bespalviai), tepami plonais sluoksniais įvairiomis kryptimis, viena spalva ant kitos – taip išgaunamas skaidrumo bei lengvumo efektas.

SVARBU

Faktūriniai tinkai ir dažai paslepia įvairius sienų nelygumus, todėl galima atsisakyti tinkuotos sienos glaistymo ir sutaupyti.

Pastaruoju metu populiarūs tinkai su šiaudų trupiniais, skaldytų uolienų, keraminių plytų ir kitais priedais irgi reikalauja meninio suvokimo. Pasak interjero dekoratorės Jolantos Leščinskienės, geras dekoratorius visada yra kūrėjas. Užteptą ant sienos dekoratyvinį tinką ar glaistą, priklausomai nuo pageidaujamos faktūros, galima modeliuoti šepečiu ar plienine mentele, trinti prieš sukietėjant, šlifuoti, silpnai poliruoti, vietomis išdaužyti, imituojant mūrą išraižyti jame rieves ir pan. Galima įspausti net natūralių augalų, lapų ar gėlių atspaudus. Beje, ant tos pačios sienos gali būti išgautos kelios faktūros naudojant skirtingas dekoravimo technikas .

Kur įsigyti medžiagų ir įrankių?

Kiekvienas solidus dažų gamintojas dekoravimo technikoms gamina savo kolekcijas, kurių pavadinimai skiriasi, bet savybės panašios.

Lietuvoje dekoruotojai naudoja „Max Meyer“, „Oikos“, „Candis“, „Imparat“, „Rivedil“, „Senideco“ ir kitų profesionalios dažų linijos gamintojų medžiagas. Jų ir dekoravimo technikai reikalingų įrankių galima įsigyti specializuotose parduotuvėse arba atsivežti iš užsienio. Kadangi didžiuosiuose statybinių medžiagų tinkluose šių medžiagų pasirinkimas labai menkas, jų ieškantys dažnai praveria „Dekoro centro“, „Avalono“, „Benjamin Moore“ salonų duris.

Nors meistrai naudoja panašias medžiagas ir technikas, jų sukurti dekoravimo stiliai skiriasi naudojamų įrankių įvairove, efektais ir braižu. Kiekvienas turi profesinių paslapčių ir būdų, kaip pasiekti norimą rezultatą.

Danutė Navickienė

Jūratės Mėdžiuvienės, Jolantos Leščinskienės, „Statyk!“ archyvo nuotraukos

Technologija ir kūrybiškumas

Jeigu nusprendėte sienas dekoruoti patys, dekoratorė J. Leščinskienė siūlo griežtai laikytis technologinių reikalavimų ir pataria:

1. Pirmiausia norimą faktūrą pabandykite kurti ant nedidelės OSB ar gipskartonio plokštės. Pirmam bandymui geriau rinktis lėčiau kietėjančias medžiagas – jeigu nepavyktų suformuoti norimos faktūros, tinko ar glaisto mišinį būtų galima greitai nuvalyti nuo plokštės ir bandyti modeliuoti dar kartą.

2. Prieš dekoruodami gerai paruoštą, sausą ir švarų paviršių gruntuokite voleliu specialiu paviršių fiksuojančiu gruntu. Jam išdžiūvus, jeigu to reikalauja pasirinkta dekoravimo technika ar apdailinamas paviršius, dar kartą gruntuokite specialiu struktūriniu gruntu.

3. Pasirinkta dekoravimo medžiaga padenkite plastiškai sieną ir formuokite faktūrą nerūdijančio plieno mentele. Po to, priklausomai nuo pasirinktos technikos, situacijos ir išmonės, ją galima spalvinti efektą suteikiančiais priedais, vaškuoti ar glazūruoti.

Faktūros ir jų formavimo būdai

Ø       Pintinė faktūra – glaistas, tepamas plokščiu teptuku kvadratėliais, kurių kraštinė ne ilgesnė kaip 15 cm.

Ø       Gyslota faktūra – tik ką glaistytas ar tinkuotas paviršius, modeliuojamas įvairiomis kryptimis 8–10 cm pločio plokščio ilgų šerių teptuko šonine briauna.

Ø       Banguota faktūra – standžių šerių teptuku iš viršaus žemyn daromi banguoti mostai.

Ø       Faktūra, imituojanti nendryną, – retomis šukomis horizontaliais mostais suraižomas tik ką nuglaistytas ar nutinkuotas paviršius. Po to šiame fone peilio rankena arba teptuko kotu formuojamos palinkusios į vieną pusę vertikalios susipynusios linijos, imituojančios vėjo suguldytą nendryną.

Ø       Akmens faktūra – tik ką tinkuotas paviršius modeliuojamas standžių šerių šepečiu. Kai tinkas apkietėja, jame peilio ašmenimis įrėžiamos siūlės, imituojančios akmens mūrą.

Ø       Faktūra, imituojanti apmušalus, – glaistytame paviršiuje šukomis raižomi vertikalūs rėžiai. Paskui modeliuojama kempine.

Įrankiai, naudojami dekoravimo efektams išgauti

Ø       Kokybiška nerūdijančio plieno mentelė naudojama medžiagai ant paviršiaus užtepti ir faktūrai formuoti.

Ø       Natūrali kempinė naudojama glazūravimui, dažams tepti arba šalinti.

Ø       Teptukas arba šepetys piešti punktyru. Šis tašelio formos vienodo ilgio šeriais teptukas naudojamas aksominės struktūros paviršiams kurti.

Ø       Tempiamasis šepetys. Jo ilgi, šiurkštūs, natūralūs šeriai padeda sukurti rievėtą paviršių.

Ø       Šeško plaukų teptukai – kruopštumo reikalaujantiems darbams. Pavyzdžiui, įstrižas tinka tiesioms linijoms piešti.

Ø       Specialiems efektams išgauti galima naudoti ir kitas priemones: šluotą, suglamžytą sausą popierių, audinio (pavyzdžiui, medvilnės, zomšos, džinso ar kt.) atraižą, plunksnelę ir pan.

Ø       Kadangi geros kokybės natūralių ir sintetinių šerių teptukai yra brangūs, jiems valyti ir formai suteikti naudojamos teptuko šukos plieniniais dantukais.