Skylėtas apavas – tai ne tik šlapios kojos, bet ir grėsmė sveikatai. Tą patį galima pasakyti apie pastatų pamatus, į kuriuos skverbiasi drėgmė. Ji atsiranda dėl įvairių priežasčių, o besikaupiantis vanduo įgyja didelę griaunamąją jėgą.  Šis būsto negalavimas  gali virsti chroniška ir sunkiai pagydoma liga, kuri kainuos begalę išlaidų ir amžiną galvos skausmą. Tokia kaina už pamatų hidroizoliacijos reikalavimų nepaisymą.   

Visko pradžia – gruntas

Sakoma, kad šykštus moka dukart. Tačiau gali tekti mokėti ir dešimt kartų brangiau, jei pro pirštus žiūrėsite, kaip nuo drėgmės apsaugoti pamatus.“Netaupyti“, - vienu balsu tvirtina  specialistai kalbėdami apie pamatų hidroizoliaciją. Netinkamai įrengta hidroizoliacija niekais gali paversti ir autorinę architektūrą, ir išskirtinį dizainerio interjerą. Nuo pamatų drėgmė skverbiasi į sienas, tokiu būdu pražūtingai paveikiamas visas namas.

Kokie bus pamatai, toks ir statinys, todėl juos reikia rengti labai kruopščiai. Specialistai yra paskaičiavę, kad pamatų kaina sudaro apie 20 proc. pastato su stogu vertės, o jei statoma su rūsiu – iki 30 proc.

Pamatai statomi trimis etapais – tai sklypo tyrimų, projektavimo bei  įrengimo darbai. Tiriant sklypą nustatoma daug grunto savybių, kurios taip pat nulemia, kokias hidoizoliacijos medžiagas rinktis pamatams. Yra svarbu, koks gruntas – smėlingas ar molingas, kokiame gylyje vanduo, ar reikės papildomo drenažo, kaip nuo apkrovų sumažės grunto tūris kitos charakteristikos. Priklausomai nuo jų renkamasi ir pamatų rūšis.

Norint išsirinkti tinkamas hidroizoliacines medžiagas pamatams, bendrovės „Icopal“ direktorius Vidas Raškevičius pataria sau užduoti 3-4 esminius klausimus. Pradėti nuo to, ar namas bus su rūsiu ar be jo, žinoti grunto pobūdį. Ši įmonė savo internetiniame tinklalapyje yra parengusi specialią sistemą su 64 pamatų įrengimo variantais. Suvedus pradinius duomenis, sistema bemat pateikia konkrečius sprendimo būdus su pamatų bėžiniais.

Mastikos – pačios populiariausios

Tinkamai parinkta  hidroizoliacija pamatams – sėkmės raktas statant ir naudojant naują ar atnaujinant seną pastatą.Gera hidroizoliacija ne tik saugo nuo drėgmės, bet ir stiprina pamatus, vadinasi, visą statinį.    

Pagal naudojimo būdą bei veikimo savybes hidroizoliacija skirstoma į tepamą, klijuojamą, įsiskverbiančią, montuojamą. Koks būdas pasirenkamas, lemia pastato charakteristika ir pastato savininko lūkesčiai bei finansinės galimybės.    

Labai dažnai  pamatai apsaugomi tepamomis  hidroizoliacijos medžiagomis. Bendrovės „Vizgintos statyba“ direktoriaus pavaduotojas Gintaras Vizbaras sako, kad  populiarumo nepraranda pigiausias hidroizoliacijos būdas – bituminės mastikos. Jos naudojamos pamatams izoliuoti iš išorės. Ši danga atspari nepalankioms oro sąlygoms, rūgščių ir šarmų poveikiui. Kai kurios mastikos yra papildytos kaučiuku ir stiklo pluoštu, todėl yra lanksčios ir tvirtos. Tokia danga stipri ir gana ilgaamžė, tačiau tepamas paviršius turi būti sausas.

Bitumines mastikas, kurias galima tepti ir ant šiek tiek drėgno paviršiaus bei esant palyginti vėsiam orui – iki 1 laipsnio šilumos, siūlo bendrovės „Saint Gobain statybos gaminiai“ vadybininkas Remigijus Ciesiūnas.

„Mūsų patirtis rodo, kad atliekant hidroizoliacijos darbus, geromis savybėmis pasižymi bitumo-latekso mastika. Ji efektyviai saugo nuo drėgmės“, - sakė bendrovės „Elvora“ vadovas Jakovas Mendelevičius.

Specialistai tvirtina, kad kad įvairios mastikos dažnai derinamos ir su kitais hidroizoliacijos būdais, ypač kai reikia užlyginti kraštus, angas, smulkesnes detales. Pavyzdžiui, naudojant  klijuojamas dangas, korines membranas drenažui.

Izoliacija iš vidaus

Su nuolat drėgstančiais paviršiais požeminiuose mūruose įmanoma kovoti ir iš vidaus, ne tik iš išorės. Tai ypač aktualu seniems pastatams, kurių pamatus sudėtinga atkasinėti ir juos tvarkyti. Tam pasitelkiama įsiskverbianti hidoizoliacija.

Pasak bendrovės „Elvora“ direktoriaus J.Mendelevičiaus, iš vidaus kelią drėgmei užkerta mineralinė hidroizoliacija. Sienų paviršiuje yra užtaisomi plyšiai, nelygumai, jis  nuvalomas  ir tada tepamas mineralinis skiedinys. Mūras gali būti drėgnas ar net įmirkęs. Ši hidroizoliacija leidžia mūrui kvėpuoti. Mineralinė hidroizoliacinė medžiaga tepama tris kartus, kad būtų pasiektas laukiamas efektas.

Mineralinėse medžiagose esančios sudėtinės dalys keliauja betono kapiliarais ir juose suformuoja kristalus. Pastarieji užpildo plyšius ir ertmes, užkemša poras bei kapiliarus betone ir tokiu būdu vanduo nebeprasiskverbia.

Šios rūšies hidroizoliacinę medžiagą dėl jos universalumo renkasi daugelis namų savininkų bei statytojų, nes ją  galima naudoti tiek seniems, tiek naujiems pastatams.

„Betono ilgaamžiškumui įtakos turi ir tai, kad ši hidroizoliacija leidžia betonui kvėpuoti. Betone susidariusioje kristališkoje struktūroje yra vienodo dydžio oro tarpai. Jie tokie maži, kad vanduo pro juos negali pratekėti, tačiau prasiskverbia oras ir garai - tokiu būdu betonas kvėpuoja, visuomet išlikdamas sausas, nesusidaro garų kondensacija“, - pastebėjo bendrovės „Vizgintos statyba“ direktoriaus pavaduotojas G.Vizbaras.   

Suteikia betonui tvirtumo

Kristalinės hidroizoliacijos medžiagos ne tik tepamos ant išorės ir vidaus paviršių. Jos naudojamos kaip priedas betonui, kurį  sustiprina ir padaro nelaidų vandeniui. Įpylus šio specialaus priedo, gaunamas modifikuotas betonas.

Turintį hidroizoliacinių savybių betoną galima pasigaminti tiesiog statybos aikštelėje.     

Priedas supilamas tiesiai į betono maišyklę  ir jau galima lieti pamatus. Aktyvūs priedo chemiklai reaguoja su su drėgme betone bei šalutiniais cemento hidratacijos produktais. Reakcijos metu susidaro kristalų struktūros, kurios betoną padaro tvirtą ir nelaidų vandeniui bei kitiems skysčiams.  

Iš modifikuoto betono išlietiems pamatams jokios kitos hidroizoliacijos nebereikia. Anksčiau tokie priedai betonui buvo naudojami statant įvairios paskirties rezervuarus, kartais – dideliuose visuomeninės paskirties statiniuose. Pastaruoju metu vis dažniau – ir statant gyvenamuosius namus.

„Tai geras ir ekonomiškas pasirinkimas. Šis hidroizoliacijos būdas net pigesnis už šaltu būdu klijuojamą hidroizoliacinę dangą. Tačiau dar veikia psichologinis nepasitikėjimas,  ypač nepatiklūs vyresni statybininkai“, - sakė bendrovės „Vizgintos statyba“ direktoriaus pavaduotojas G.Vizbaras.  

Klijuoti – ir sena, ir nauja 

Klijuojama hidroizoliacija būna ruloninė arba plėvelinių hidroizoliacinių medžiagų, kurios ant pagrindo ir viena ant kitos  klijuojamos naudojant vandeniui atsparias mastikas.

Bendrovės “Dauda” statybos direktorius Vytautas Valiušis sako, kad dabar naudojamos šiuolaikiškos klijuojamos dangos pasižymi nepriekaištingomis hidroizoliacijos savybėmis. Tai visiškas kontrastas anksčiau naudotam ruberoidui ar toliui, kurie nebuvo patvarūs ir ilgaamžiai. Pastaruoju metu naudojamos dangos yra pagamintos iš sintetiniių medžiagų. Jos gali būti savaime limpančios bei prilydomos.

Pasak V.Valiušio, prilimpančią  klijuojamą hidroizoliacinę medžiagą nesunku patiesti ir pačiam pastato savininkui, todėl jis gali sutaupyti lėšų. Kai kam, prisiminusiam tolio laikus, gali pasirodyti, kad šis hidroizoliacijos būdas yra senstelėjęs, tačiau, kaip tvirtina specialistai, esmė – visiškai naujos technologijos. Be to, ši ritininė danga yra nepakeičiama dideliems plokštiems paviršiams apsaugoti nuo pražūtingo drėgmės poveikio.

Pavyzdžiui, viena iš tokių modernių dangų yra suformuota iš kryžmiškai sluoksniuotos plėvelės ir unikalios, savaime prilimpančios gumos/bitumo mišinio medžiagos. Ji naudojama kartu su drėgmei atspariu gruntu. Šią hidroizoliacinę medžiagą galima tiesti ant šiek tiek drėgno betono – tokiu būdu sutrumpėja sugaištamas statybose laikas. Nekenkia ir drėgna aplinka, danga prikimba prie pagrindo esant  nuo 10 šalčio iki 35 laipsnių šilumos temperatūrai. Danga yra atspari tempimui, pradūrimui ir smūgiams, ji elastiška ir prisitaiko prie statinio poslinkio ir nuosėdžio, t.y tamposi. Taigi senas, patikrintas būdas tikrai neatgyveno.